CARF – Nepageidaujama odos reakcija į pašarą

Kačių alergija maistui iš visų alergijų sudaro apie10 procentų. Pastaroji pagal dažnumą užima trečią vietą po alergijos blusų įkandimams ir atopinio dermatito. Jautrumas pašarui yra įvardijamas bendru pavadinimu – nepageidaujama odos reakcija į pašarą (angl. Cutaneous adverse food reaction – CARF), kuri pasireiškia odos niežuliu ar pažeidimais.

 Ši reakcija gali būti imuninės kilmės ir vadinama maistine alergija (IgE antikūnų reakcija į alergenus), arba neimuninės kilmės – maisto netoleravimas. Maisto netoleravimas yra individualus ir gali apimti farmakologinį, toksinį ar metabolinį mechanizmą. Toksinė pašaro reakcija paprastai siejama su histamino išskyrimu. Histaminas gali sukelti kraujagyslių išsiplėtimą (vazodiliatacija) ir odos pažeidimus. Konkretūs imunologiniai mechanizmai, dalyvaujantys kačių maistinės alergijos patogenezėje, dar nėra pilnai ištirti. Yra nustatytos I, III ir IV hiperjautrumo reakcijos, susijusios su nepageidaujama odos reakcija į pašarą (NORP). Geriausiai ištirta tiek žmonėms tiek gyvūnams yra I tipo padidėjusio jautrumo reakcija. Praktikoje daugeliu atvejų taip ir lieka neaišku ar klinikinius simptomus sukėlė maistinė alergija ar maisto netoleravimas.

Buvo atlikti tyrimai, kurie parodė, jog katėms dažniausiai alergiją sukelia jautiena, pieno produktai ir žuvis. Daug rečiau alergiją gali sukelti vištiena, ėriena, kukurūzų glitimas, kviečiai, kiaušiniai.

Yra žinoma tik siamo veislės kačių predispozicija. Lytis neturi įtakos NORP pasireiškimui, taip kaip ir kastracija bei sterilizacija. Dažniausiai maistinės alergijos/netoleravimo simptomai pasireiškia 2-6 metų amžiaus katėms. Nepageidaujama odos reakcija į pašarą neretai pasireiškia kartu su kitomis alergijomis, pvz. su atopiniu ar blusiniu alerginiu dermatitu.

Pagrindinis klinikinis simptomas – stipriai išreikštas nesezoninis niežulys. Dažniausios pažeidimų vietos yra galvos, ausų ir kaklo sritys, tačiau pažeidimai gali būti ir generalizuoti.

Pav. Pažeidimai galvos ir kaklo srityje

Kai kuriais atvejais vienintelis požymis yra alopecija, todėl dažnai painiojama su psichogenine alopecija. Miliarinis dermatitas bei eozinofilinis granuliomos kompleksas – tai taip pat pasitaikantys NORP požymiai, kurie kliniškai gali atrodyti kaip ir kitos alergijos, ypač kaip blusinis alerginis dermatitas.

Pav. Eozinofilinės (indolentinės ) opos

Pav. Miliarinis dermatitas

Antrinės infekcijos katėms nėra tokios dažnos kaip šunims, tačiau visgi gali atsirasti bakterinis folikulitas ar retesniais atvejais malascezinis dermatitas. Kai kurioms katėms gali pasireikšti ir recidyvuojantis otitas. Kiti alergijos simptomai, nesusiję su niežuliu, gali būti angioedema, urtikarija ir konjunktyvitas. Virškinimo sutrikimai taip pat sudaro 10-15 % visų NORP atvejų.

Kačių nepageidaujamą odos reakciją į pašarą reikia diferencijuoti nuo: atopinio ir blusų sukelto alerginio dermatito, dermatofitozės, cheiletieliozės, notoedrozės, otodektozės, vaistų sukeltos nepalankios reakcijos, kontaktinio dermatito, hiperjautrumo žarnyno parazitams, psichogeninės alopecijos bei idiopatinio miliarinio dermatito.

Norint atmesti pagrindines diferencines diagnozes, visų pirma reikia atlikti odos skutmenų, citologinį ir dermatofitų pasėlio tyrimus. Trichograma taip pat naudingas tyrimas esant neuždegiminei alopecijai, norint įvertinti, ar ji yra savaiminė (pvz. dėl endokrininių ligų, navikų, streso ir kt.) ar antrinė, dėl nuolatinio traumavimo (laižymąsis, kasymąsis). Blusų alerginį dermatitą galima atmesti tik po ilgo ir griežto antiparazitinio gydymo.

Pav. Trauminė neuždegiminė alopecija

Vienintelis būdas įsitikinti ar katė yra alergiška maistui – eliminacinės dietos pritaikymas. Jos esmė yra parinkti tam tikros rūšies baltymą (pvz. kiauliena, elniena, triušiena ar kt.), kurio katė anksčiau nėra ėdusi. Galima paskirti namuose ruoštą ar komercinę dietą su hidrolizuotais baltymais, kurie suskaidomi iki tam tikros molekulinės masės ir kurių gyvūno imuninė sistema nesugeba atpažinti kaip alergeno, todėl nesukelia alergijos. Taip pat galima rinktis tokį pašarą, kurio sudėtyje būtų naujas baltymas ir angliavandenis. Tinka ir konservai, kurių sudėtyje yra 100 proc. vienos rūšies mėsos. Visi variantai turi savo privalumų ir trūkumų, pvz., jei katė prieš tai buvo šeriama sausu pašaru, tuomet patogiausiai ir būtų jį rinktis. Tačiau kai kurios katės gali nereaguoti į šią dietą dėl jame esančių papildomų sudėtinių dalių, kurių galimai taip pat netoleruoja (pvz. kukurūzų glitimas). Šeriant gryna mėsa ar konservais, katė gali greitai priprasti prie tokios dietos ir vėliau bus sunku grįžti prie parinktos subalansuotos mitybos, arba gali visiškai atsisakyti ėsti, jei prieš tai buvo šeriama tik sausu pašaru. Todėl kiekvienu atveju dieta yra parenkama individualiai, kruopščiai išanalizavus mitybos istoriją bei įpročius.

Anksčiau eliminacinę dietą veterinarai tęsdavo tik 3 savaites, tačiau vėlesnės studijos su šunimis parodė, kad daugumai šunų, šeriant parinktu pašaru, simptomai pilnai išnyko tik po 12 savaičių ir tik 26% šunų simptomai išnyko iki 21 dienos. Remiantis šiais tyrimas, daroma prielaida, jog katėms turi būti taikomas toks pats mitybos intervalas. Būtent dėl šios priežasties speciali dieta yra skiriama ilgesniam laikotarpiui, t.y. 12 savaičių. Šiuo laikotarpiu šerti reikia tik išimtinai parinkta dieta, negalima duoti jokių vaistų nuo kirminų ar papildų, kuriuose yra skonio ekstraktų. Eliminacinės dietos laikotarpiu katė negali išeiti į lauką, ji turėtų likti namuose. Taip pat reiktų apsaugoti priėjimą prie šiukšlių dėžių, kad gyvūnas neparagautų jokių maisto likučių. Labai svarbu gyvūno savininkui tęstinai komunikuoti su dietą prižiūrinčiu veterinarijos gydytoju. Taip pat svarbu suprasti, kad nors ir menkas nukrypimas nuo dietos (pvz. duodama po mažą kasniuką skirtingo pašaro 1 kartą per savaitę) gali sužlugdyti visas pastangas.

Pasireiškus pagerėjimui, reikia trumpam grįžti prie ankstesnės mitybos (atlikti provokaciją) su prieš tai buvusiu pašaru, nes pagerėjimas taip pat gali būti susijęs su medikamentų naudojimu, sezono ar aplinkos pasikeitimu, todėl vertinant rezultatus tai gali suklaidinti. Gyvūnui vėl pradėjus ėsti ankstesnį pašarą, paprastai alergijos požymių atsiradimas pastebimas per pirmas 2 savaites, tačiau grįžus prie eliminacinės dietos skirto pašaro, klinikiniai simptomai vėl pagerėja. Tik tokiu atveju galima tvirtai diagnozuoti, kad tai yra maistinės kilmės alergija ar netoleravimas. Nustačius alergiją maistui, galima nuosekliai pridėti naujus baltymus. Pavyzdžiui jautiena, ėriena, vištiena, pieno produktai pridedami prie eliminuojančios dietos po vieną kas dvi savaites. Jei atsiranda pablogėjimas per pirmas dvi savaites (daugumai pacientų alergija pasireiškia per pirmas dvi savaites), šėrimas šiuo baltymu turi būti nutrauktas kol paciento kondicija atsistato. Šis baltymas neturi būti naudojamas ateityje. Praėjus 2 savaitėms po naujo baltymo vartojimo ir neatsiradus alergijos klinikiniams simptomams, nepalanki reakcija šiam baltymui yra paneigiama ir juo galima šerti ateityje. Vis dėlto reikia atminti, kad net ir parinkus tinkamą pašarą, ateityje kai kurioms katėms gali pasireikšti alergija naujai parinktam baltymui, todėl vėl gali tekti ieškoti naujo baltymų šaltinio.

Šiuo metu trūksta įrodymų dėl kitų testų efektyvumo nustatant maistinę alergiją (kraujo serologinis tyrimas, intrakutaninis testas), todėl jie kol kas yra nerekomenduojami. Eliminacinės dietos paskyrimas yra vienintelis patikimas būdas nustatyti NORP. Laikinai alerginę reakciją gali sumažinti riebiosios rūgštys, antihistamininiai, steroidiniai priešuždegiminiai vaistai, tačiau ilgalaikiam problemos sprendimui būtina iš raciono pašalinti alergiją sukeliančią medžiagą. Įdomu tai, jog apie 50% kačių, turinčių nepageidaujamą odos reakciją į pašarą, nepasiduoda gliukokortikoidų gydymui. Tai gali būti dar viena užuomina, kad katei yra būtent šios rūšies alergija.

Paruošė VetPet Lt vet. gydytoja-dermatologė Viktorija Lokianskienė