Šunų agresija

Kas yra agresyvumas?

Agresija yra normalus ir natūralus šunų ir visų kitų gyvūnų rūšių elgesys. Ar stebina, kai katė šnypščia ir apdrasko vaikus, kurie jai įgriso? O jei arklys išgąsdintas netikėtai spiria?  Tigras sudrasko pašalietį, įžengusį į jo aptvarą zoologijos sode? Kitų rūšių gyvūnų agresyvumas yra priimamas kaip normalus elgesys, bet agresyvus šuo vis dėl to yra nepriimtinas ir neretai tai reiškia mirties nuosprendį jam.

Agresija – elgesio rūšis atsiradusi, norint apsisaugoti nuo esamų grėsmių. Toks elgesys tai:

• Lojimas.
• Urzgimas.
• Dantų „rodymas“.
• Smūgiavimas sučiauptu snukiu.
• Kaukštelėjimas dantimis ore (be kontakto).
• Kandimas nesužeidžiant (žnybimas).
• Kandimas padarant įvairaus lygio žalą.

Yra daug būdų išvengti grėsmingos situacijos ar nuo jos išsisukti nerodant agresijos, bet dažnai šunų savininkai nepastebi arba nesupranta gyvūno rodomų nerimo ženklų, arba pastebi per vėlai, kai situacija jau būna grėsminga.

Kodėl mano šuo taip elgiasi?

Dažniausiai šunys elgiasi agresyviai dėl streso ar baimės. O taip gali būti dėl daugelio įvairių faktorių:

• Nepakankama socializacija ir ankstyvos (iki 14 savaičių amžiaus) socializacijos trūkumas.
• Treniruočių, auklėjimo trūkumas.
• Nekvalifikuotas griežtų treniravimo/dresūros priemonių ar metodų taikymas.
• Traumuojanti patirtis (šuo patyręs smurtą).
• Genetinis polinkis (“blogas veisimas”).

Įvairios ligos taip pat gali lemti agresyvų elgesį. Buvo ištirti agresyvūs šunys ir daliai jų nustatytos tokios ligos, kaip Kušingo liga, hipotiroidizmas, navikai, šlapimo takų infekcijos, klubų ir alkūnių displazija, artritai. Kai kurios agresijos rūšys turi neurologinį pagrindą. Populiarūs namų vaizdeliai, kur šuo agresyviai saugo skanėstą ar žaislą prie savęs, yra neurologinio sutrikimo pavyzdys. Tokias agresijos rūšis reikia gydyti su veterinarais ir gyvūnų elgsenos specialistais. Vien dresūros čia nepakanka.

Vien tik šuns lepinimas ar grubus žaidimas, kai šeimininkas nėra visiškas „gaujos“ lyderis agresijos neiššaukia. Bet gali paaštrinti situaciją, jei šuo jau turi elgesio sutrikimų. Pagrindinė priežastis išlieka teisingos ankstyvos socializacijos trūkumas ir neteisingas grubių dresūros metodų taikymas.

Nėra tokio dalyko kaip „agresyvus šuo“, nes nei vienas šuo nesielgia agresyviai 24 valandas per parą. Didžiają laiko dalį šuo tiesiog vaikšto, miega, ėda ir elgiasi kuo ramiausiai, tik kažkoks konkretus veiksmas sukelia šuns agresyvų atsaką. T.y. šuns elgesio pokyčius sukelia kažkas atsitikę aplinkoje. Pavyzdžiui, kai šeimininkas nurodo šuniui sėdėti, šuo tupiasi ir šeimininkas duoda jam skanėstą. Taigi, ženklas „sėdėt“ yra priežastis, sėdėjimas yra elgesys, o skanėstas pasekmė. Šiuo modeliu remiasi visas šuns elgesys: priežastis-elgesys-pasekmė. Taip pat agresiją sukelia tam tikri veiksmai , kurie buvo įvykdyti praeityje. Kartais modelis būna akivaizdus, pvz.: šuniui agresiją iššaukia žmogus su lazda rankoje, nes praeityje žmogus su lazda yra nuskriaudęs šunį. Kitais atvejais nėra taip aišku kas yra ta kibirkštis, nes priežasčių gali būti kelios, nebūtinai veiksmai, bet taip pat garsai ar kvapai. Todėl norint surasti konkretaus šuns agresyvumo priežastis reikia nuosekliai ir išsamiai ištirti kievieną to šuns agresijos atvejį iki menkiausių smulkmenų tam, kad būtų rasta tai,  kas buvo bendro tarp skirtingų atvejų. Ir tik radus modelį kaip tai atsitinka ir nustačius priežastis atvedančias šunį į tokią būseną, galima imtis treniravimo ir auklėjimo, agresijos sumažinimui arba visiškam jos išvengimui.

Ar visa tai susiję su dominavimu ir lyderyste grupėje?

Galima rasti daug straipsnių, kur rašoma, kad pagrindinė agresijos priežastis yra polinkis dominuoti. Bet tai ne visiškai tiesa. Dažniausiai mūsų šunys rodo agresiją, kai išsigąsta ar nori apsiginti, o ne dėl to, kad nori užvaldyti mūsų namus ir pasaulį.

Nesvarbu ką skelbia antraštės, nesvarbu kokia yra žmogaus asmeninė patirtis – veislė niekada nėra agresyvumo pagrindas. Auksaspalviai retriveriai gali būti agresyvūs, o pitbulių tipo šunys dirbti gelbėjimo tarnybose ar kaip terapiniai šunys. Kai kurios veislės išveistos kaip sargai (mastifai, dobermanai, rotveileriai ir kt.) gali turėti nepatiklumą svetimiems žmonėms ir parodyti agresiją svetimųjų atžvilgiu. Bet kaip ne visi borderkoliai puikiai gano avis, taip ir sarginių veislių šunys gali būti draugiški svetimiems. Vien veislės nepakanka nuspėti ar šuo kada nors parodys agresiją. Norint tai sužinoti reikia stebėti kaip šuo elgiasi įvairiose situacijose, kaip reaguoja į aplinką ir žmones, išsiaiškinti kuo daugiau apie konkretų šunį ir jo praeitį, o ne remtis vien veisle ir išvaizda.

Agresija niekada nėra atsitiktinė, išskyrus tam tikrus itin retus atvejus. Tam visada yra priežastis. Kodėl atrodo, kad viskas įvyko be įspėjimo? Kiekvienas šuo prieš atakuodamas rodo tam tikrus nerimo ženklus. Deja, daugelis šunų savininkų tų ženklų nepastebi, nesupranta arba tiesiog ignoruoja, pamatydami jau tik paskutinius akivaizdžius ženklus kaip urzgimas, niurnėjimas, dantų šiepimas ir kandimas.

Į ką reikia atkreipti dėmesį? Streso ir nerimo požymiai:

• Kitų šunų ar žmonių vengimas (nusuktas šalin žvilgsnis, vengimas žiūrėti į akis, nusisukimas visu kūnu, nuėjimas šalin ir t.t.)
• Pakartotinas, dažnas žiovulys.
• Nosies ir snukio laižymasis (ne vieną kartą, nors snukis švarus).
• Įsitempęs kūnas.
• Lėti, atsargūs judesiai.
• Paspausta tarp kojų uodega.
• Atgal atsuktos ir prie galvos prispaustos ausys.

Kada šuo, rodantis tokius požymius, toliau paliekamas stresą ir nerimą sukeliančioje situacijoje (nes šeimininkas neatpažysta nerimo ženklų) – neilgai trukus gali būti skaudžių pasekmių. Kada neatkreipiamas dėmesys į šiuos ženklus, atrodo, kad šuo supyko staiga, „nei iš šio nei iš to“, griebė ir kando. Profesionalūs dresuotojai ir elgsenos specialistai gali Jus išmokyti atpažinti ir suprasti šuns kūno kalbą.

Paruošė VetPet vet. gydytojai