Šunų demodekozė

Ligos patogenezė

Demodex erkės yra normalios šunų odos mikrofaunos dalis ir yra perduodamos šuniukams pirmomis gyvenimo dienomis iš jų pačių motinų. Šuniukai, kurie po cezario pjūvio užauginami izoliuoti nuo motinos, neturi jokių Demodex erkių.Manoma, kad klinikiniai požymiai pasireiškia tada, kai imunosupresija (imuninis slopinimas) arba odos imuninės sistemos pažeidimai sudaro palankias sąlygas erkėms daugintis plaukų folikuluose.

Dažniausiai pasitaikanti Demodex erkių rūšis yra Demodex canis. Kitos, dažnai pasitaikančios rūšys yra Demodex injai – ilgo kūno erkė, siejama su neplauta/riebaluota oda ir kailiu, bei trumpo kūno erkė – D. canis. Galutinis erkės rūšies nustatymas gali būti patvirtinamas tik atlikus genetinius/molekulinius tyrimus. Gydymas nuo šunų demodekozės paskiriamas nepriklausomai, kokia erkės rūšis nustatoma.

1 pav. Demodex erkės

Jauniems šuniukams vidinių parazitų buvimas, mitybos sutrikimai ir nusilpimas gali sudaryti palankią imuninės sistemos būklę erkėms daugintis ir platintis odoje. Chemoterapija, navikų buvimas, hipotiroidizmas ar hyperadrenokorticizmas suaugusiems šunims slopina imuninę sistemą, taip sudarydami palankias sąlygas erkėms daugintis. Vis dėlto, po ilgų mokslinių tyrimų paaiškėjo, kad šios priežastys yra tik nedidelė dalis faktorių, įtakojančių padidėjusią erkių proliferaciją. Daugeliu atveju šunys su nusilpusia imunine sistema niekada nesirgo demodekoze ir priežastys iki šiol nėra išaiškintos. Nepriklausomai nuo šuns amžiaus, svarbu yra nustatyti ir pašalinti veiksnius (tokius kaip vidiniai parazitai ar kt.), įtakojančius ligos vystymąsi.

Šunų demodekozė yra skirstoma į lokalizuotą ir generalizuotą formas. Lokalizuota demodekozės forma yra lengvesnė ir dažnai greitai gali būti išsprendžiama be gydymo. Vietinė antiseptikų terapija rekomenduojama norint apsaugoti arba gydyti antrinę odos bakterinę infekciją. Iki šiol nėra buvę atvejų, kad šunys su generalizuota demodekozės forma natūraliai pasveiktų, tačiau remiantis tarptautinio veterinarijos gydytojų-dermatologų komiteto išvadomis buvo paskelbta, kad natūralus išgijimas yra įmanomas. Be to, šiame komitete yra diskutuojama ir dėl tikslių lokalizuotos ir generalizuotos formų apibrėžimų. Buvo nuspręsta, kad demodekozė yra lokalizuota jei yra ne daugiau kaip keturios odos pažeidimo vietos, ne didesnės kaip 2.5 cm.

Klinikiniai požymiai

Lengvesnė demodekozės forma šunims pasireiškia odos paraudimais, komedonais ir pleiskanojimu. Gali išsivystyti dalinis arba visiškas nuplikimas (alopecija). Sunkesnei demodekozės formai būdingi daugybiniai neapibrėžti alopecijos ir folikulinių papulių židiniai. Gali formuotis folikuliarinė hyperkeratozė (pleiskanų kaupimąsis aplink plauko kamieną). Ligai progresuojant pastebimos folikulinės pustulės, o sunkiais atvejais išsivysto furunkuliozė su pleiskanojimu, šašais, židininiu opėjimu ir eksudacija. Kartais matomi ir odos mazgeliai.

Dažniausiai odos pažeidimai pradeda atsirasti snukio ir galūnių srityse (2 pav.), tačiau vėliau gali išplisti ir kitose kūno vietose. Kartu su demodekoze kartais pasireiškia abipusis išorinės ausies ceruminozinis (perteklinis ausies sieros išskyrimas) uždegimas. Generalizuotai demodekozei būdinga limfadenopatija, mieguistumas ir karščiavimas, bei antrinė odos bakterinė infekcija. Pėdų srities demodekozė pasižymi tarpupirščių edema ir dideliu skausmu, ypač didelių veislių šunims.

2 pav. Odos pažeidimai snukio srityje

Diagnozė

Odos skutenų tyrimas:

Tinkamai diagnozuoti šunų demodekozę, skutenas reikia imti iš gilesnių odos sluoksnių. Skutenų paėmimui gali būti naudojamos kiuretės, mentelės, aštrūs ir buki skalpeliai. Mineralinio aliejaus lašas ant mėginių ėmimo instrumentų arba tiesiogiai ant pačios odos gali palengvinti skutenų surinkimą. Skutenos yra renkamos pagal plauko augimo kryptį, o oda tuo metu turi būti suspausta, kad erkės iš gilių folikulų būtų išspaustos į paviršių. Odos suspaudimas padidina galimybę pamatyti erkes. Geriausi rezultatai matomi su pirminiais odos pažeidimais (folikulų papulėmis ir pustulėmis). Skusti žaizdotas vietas nereikia, nes ten erkių kiekis yra nedidelis. Odą reikia skusti tol, kol pasirodo kapiliarinis kraujavimas, reiškiantis, kad pasiektas pakankamas gylis. Ilgaplaukių veislių šunims patartina apkarpyti vietas, iš kurių bus imami mėginiai skutenų tyrimams. Paimti mėginiai perkeliami ant objektyvinio stiklelio, sumaišomi su mineraliniu ar parafino aliejumi ir tiriami mikroskopu.

Demodex erkės yra normalios šunų odos mikrofaunos dalis, tačiau atliekant skutenų tyrimus šias erkes rasti yra neįprasta. Jei erkė randama, kyla įtarimas dėl užsikrėtimo, todėl yra atliekami pakartotini odos skutenų tyrimai. Suradus daugiau kaip vieną erkę, galima daryti išvadą, kad yra klinikinis demodekozės ligos atvejis. Įvairūs duomenys apie erkių gyvenimo etapus (kiaušinėliai, lervos, nimfos ar suaugusios) ir jų skaičius turi būti renkami ir palyginami kiekvieno apsilankymo pas veterinarą metu, kad būtų parenkamas tinkamiausias gydymo metodas.

Trichogramos:

Trichogramos yra alternatyva odos skutenų tyrimams ir yra naudojamos, kai skutenų ėmimas yra apsunkintas (aplink akis ir tarpupirščių vietose). Plaukai iš pažeistų vietų su pincetu yra išpešami pagal jų augimo kryptį ir ant objekytvinio stiklelio sumaišomi su mineraliniu ar parafino aliejumi. Dengiamųjų stiklelių naudojimas leidžia atlikti išsamesnius ir greitesnius tyrimus. Trichogramų tyrimams atlikti reikia nuo 50 iki 100 plaukų. Vis dėlto, neigiamas trichogramų atsakymas dėl demodekozės negali būti patvirtintas be odos skutenų tyrimo. Sveikiems šunims teigiamas trichogramos atsakymas pasitaiko labai retai.

Odos biopsija:

Retais atvejais, kai odos skutenų ir trichogramų tyrimai būna neigiami, Demodex erkėms nustatyti yra atliekama odos biopsija. Dažniausiai šis nustatymo metodas yra daromas tokiose kūno vietose, kaip letenos arba tokioms šunų veislėms, kaip šarpėjai.

Kiti tyrimo metodai:

Kai kuriems šunims, pustulių ir ištekamųjų takų eksudato tiesioginis tyrimas, gali padėti rasti erkes. Eksudato mėginiai išspaudžiami ant objektyvinio stiklelio, sumaišomi su mineraliniu ar parafino aliejumi, uždengiami dengiamuoju stikleliu ir tiriami po mikroskopu. Šunims, sergantiems limfoadenopatija, nebūdinga rasti erkių šiuose mėginiuose. Šis metodas negali būti naudojamas tam, kad paneigtų užsikrėtimą.

Bakterinių infekcijų nustatymas:

Kartu su generalizuota demodekoze dažniausiai išsivysto ir antrinės odos bakterinės infekcijos. Sunkiais atvejais, su furunkulioze gali pasireikšti ir bakterinė septicemija (kraujo užkrėtimas). Pasireiškus galimiems odos bakterinių infekcijų požymiams (papulės, pustulės) turi būti paimtas, nudažytas ir įvertintas tepinėlis citologiniam tyrimui, bakteriniui uždegimui nustatyti. Tikslią bakterijų rūšį galima nustatyti atliekant bakteriologinį tyrimą (kultūros išauginimą). Dažniausiai yra nustatomos Staphylococcus pseudintermedius bakterijų infekcijos, tačiau pasitaiko atvejų kai kartu su furunkulioze randamos Gram-neigiamos bakterijos (Escherichia coli ar Pseudomonas aeruginosa).

Gydymas

Gydymas yra individualus ir jį turi paskirti vet. gydytojas. Generalizuotos demodekozės gydymas yra multisisteminis. Siekiant padidinti gydymo efektyvumą, kartu su gydymu akaricidais, turi būti gydoma nuo bakterinės odos infekcijos, vidaus parazitų ir pagrindinės sisteminės ligos.

Ar šunys su demodekoze turėtų būti veisiami?

Jauniems šuniukams susirgti demodekoze didelę įtaką turi genetinis polinkis, todėl selektyvus veisimas sumažina demodekozės susirgimų atvejus tarp veislinių šunų. Geriausia ligos prevencija yra nebeveisti šunų su generalizuota demodekozės forma ir juos rekomenduojama kastruoti. Labai svarbu yra sterilizuoti kales, nes rujos metu gali atsinaujinti ligos klinikiniai požymiai. Moksliniu požiūriu nėra labai aiškių lokalizuotos ir generalizuotos demodekozių formų apibrėžimų, todėl yra rekomenduojama, kad visi šunys turintys demodekozę būtų neveisiami ir kastruojami.

Prevencija

• Fiziologinis stresas yra labai svarbus veiksnys demodekozės vystymuisi, todėl reikia kiek įmanoma jo vengti.

• Patelės turėtų būti sterilizuojamos iš karto po to, kai pavyksta sukontroliuoti ligą. Ruja, hormonų svyravimai bei nėštumas gali paūminti ligą ar ar net visiškai atsinaujinti, todėl tokias kalytes rekomenduojama sterilizuoti. Be to, liga gali būti perduodama šuniukams, todėl to reikėtų išvengti.

• Šuo turi būti šeriamas aukštos kokybės pašarais.

• Pasirūpinkite, kad šuo neturėtų vidaus parazitų: jie gali turėti įtakos imuninės sistemos silpimui, todėl labai svarbu tai kontroliuoti.

• Gydant šunį nuo demodekozės, paprastai yra būtini antibiotikai, nes gana dažnai ligą lydi odos infekcija. Ligai gydyti netinka gliukokortikoidai, pavyzdžiui, prednizolonas, nes jie silpnina imuninę sistemą.

Jeigu įtariate, kad Jūsų šuo gali turėti demodekozę  (lokalizuotą ar generalizuotą formą) – būtinai parodykite šunį vet. gydytojui. Registruotis pas dermatologę galite 860034409

Paruošė vet. gydytoja dermatologė Viktorija Lokianskienė