SarkoptozėŠunų niežus sukelia parazitai (lot. Sarcoptes scabiei). Tai – mikroskopinės erkutės, kurios patenka ant šuns kailio ir prisitvirtina prie odos. Erkutės gyvena bei dauginasi raginiame šuns odos epidermio sluoksnyje.

Čia jos rausia kanalėlius, deda kiaušinėlius, iš jų išsirita lervutės ir, po keleto nėrimosi stadijų, virsta suagusiomis erkėmis. Šie parazitai gali sukelti rimtų problemų: šuniui stipriai niežti, jis nuolat kasosi, todėl niežtinčiose vietose nuslenka kailis. Šiomis erkutėmis augintiniai gali užsikrėsti nuo kitų šunų, tačiau, laimei, yra būdų, kaip šias erkutes išnaikinti.

Kas gali užsikrėsti šunų niežais?

Šunys gali užsikrėsti niežais nepriklausomai nuo šuns amžiaus ar veislės. Nors šie niežai vadinami „šunų niežais“ (mikroskopinės erkutės mieliau renkasi šunis), tačiau jomis gali užsikrėsti žmonės, katės, šeškai ir lapės. Žmonės, katės ir lapės gali užsikrėsti visomis Sarcoptes šeimos erkutėmis. Kiekviena erkučių rūšis labiausiai mėgsta tam tikrą gyvūnų rūšį, tačiau, jei neranda tinkamo „prieglobsčio“, tenka apsigyventi kitur.

Koks Sarcoptes scabiei gyvenimo ciklas?

Šie parazitai gali praleisti visą savo gyvenimą ant šuns odos. Patelė kiaušinėlius deda kelis kartus, padėti kiaušinėliai gali būti sudėti net kelių centimetrų atkarpoje. Kai patelė padeda kiaušinėlius, ji miršta. Po 3-8 dienų kiaušinėliai virsta lervomis, turinčiomis 6 kojas. Vėliau lervos pasiekia nimfos stadiją ir turi jau 8 kojas. Iš nimfos išsivysto suaugusi erkutė. Šis ciklas trunka 2-3 savaites. Erkutės, neįsitvirtinusios ant „šeimininko“ odos, aplinkoje gali išgyventi vos kelias dienas, tačiau vėsioje ir drėgnoje aplinkoje jos gali išgyventi iki 22 dienų. Kambario temperatūroje jos paprastai išgyvena 2-6 dienas. Kadangi jos gali išgyventi ir be „šeimininko“, šuo gali užsikrėsti erkutėmis ir be tiesioginio kontakto su kitu gyvūnu.

Kokie šunų niežų simptomai?

Kiekvienam tai pasireiškia skirtingai. Paprastai tai būna stiprus niežulys alkūnių, pažastų, ausų, kulkšnų, krūtinės ir pilvo srityse. Erkutės renkasi tokius kūno plotus, ant kurių mažiau plaukų. Vėliau erkutės gali išplisti ir po visą kūną. Dėl stipraus niežėjimo šuo nuolat kasosi, ir dėl to ant odos atsiranda žaizdos. Paprastai karštyje niežulys tampa dar stipresnis. Jei erkutės nenaikinamos ar diagnozė nustatoma neteisingai, oda gali patamsėti ir gali padidėti limfmazgiai. Kartais būna neteisingai diagnozuojamas susirgimas – tai kartais supainiojama su alergijomis ar kitomis odos ligomis. Tačiau, jei Jūs pastebite, kad šuo kasosi vis stipriau ir stipriau, ir tai tęsiasi visais metų laikais, galite įtarti, kad tai lemia šunų niežai. Jei šuniui diagnozuojama alergija, o iš tiesų jam šunų niežai, jam nepadės jokie vaistai nuo alergijos.

Kaip diagnozuojami šunų niežai?

Šunų niežai gali būti diagnozuojami ne iš karto. Gali būti paimamas mėginėlis ir mikroskopu tiriama, ar nėra erkučių, tačiau šis diagnozavimo būdas nėra labai veiksmingas – pasiteisina tik 20 procentų visų tirtų atvejų, nes erkutės ne visada gali būti pamatomos. Jei diagnozė bus neigiama, negalite būti tikri, kad šuo neserga niežais. Paradoksalu, tačiau kartais diagnozę galima nustatyti tik stebint, ar veiksmingi paskirti vaistai.

Kaip gydomi šunų niežai?

Yra keletas būdų, kaip gali būti gydomi šunų niežai. Seniau efektyviausias gydymo būdas buvo plauti šuns kailį (ypač ilgaplaukių šunų) šampūnu, kurio sudėtyje yra benzoilo peroksido, o vėliau taikyti organofosfatinius insekticidus. Amitrazė taip pat padėjo kovoti su šunų niežais. Procedūra turėjo būti kartojama 2 ar 3 kartus per 2 savaites. Nors šie būdai buvo veiksmingi, tačiau kartais erkutės apsigyvena labai jautriose vietose, pavyzdžiui, ant snukio ar ausų, todėl šias priemones reikėjo naudoti labai atsargiai. Kadangi priemonės yra toksiškos, jos negali būti taikomos mažiems šuniukams, seniems ir sergantiems šunims. Be to, kartais erkutės įgyja atsparumą šiems naikinimo būdams.

Laimei, šiandien yra kitų priemonių, padedančių naikinti erkutes saugiai ir efektyviai. Pavyzdžiui, Selamektinas: jis naudojamas kartą per mėnesį, naikina ne tik erkutes, bet ir blusas bei kitus parazitus. Dar viena veiksminga priemonė – ivermektinas, tačiau šis preparatas yra didesnės koncentracijos, todėl jį reikėtų naudoti atsargiai. Jis netinkamas kolių veislės šunims, Šetlando aviganiams, taip pat turėtų būti atsargiai taikomas ir kai kuriems kitiems aviganiams. Visi preparatai turi būti paskirti veterinarijos gydytojo ir gydymas taip pat turėtų būti prižiūrimas. Reikėtų pasirūpinti ir parazitų naikinimu šuns aplinkoje, pavyzdžiui, šuns guolį reikėtų išpurkšti insekticidais.

Sarcoptes scabiei yra lengvai perduodami kontaktuojant su užsikrėtusiais gyvūnais. Nors erkutes išnaikinti įmanoma, tačiau tai gana ilgas procesas. Kadangi užsikrėtus erkutėmis šuo dažnai kasosi, ant jo odos susidaro žaizdos, todėl galimos ir mielių ar bakterijų infekcijos.

Kaip išvengti šunų niežų?

Stenkitės, kad šuo nekontaktuotų su užsikrėtusiais gyvūnais, tačiau tai užtikrinti gana sudėtinga. Venkite vietų, kuriose susirenka daug šunų, nes tai – didesnė tikimybė užsikrėsti erkutėmis. Šuo gali užsikrėsti niežais nuo lapių, todėl sudarykite sąlygas, kad šuo su jomis nekontaktuotų. Ar žmogus gali užsikrėsti erkutėmis? Taip, tačiau užsikrėtus Sarcoptes scabiei, ligos simptomai paprastai išnyksta savaime, nors kartais gydymas reikalingas. Dažniausiai tai pasireiškia alkūnių, riešų ir tarpupirščių bėrimu. Kūdikiams gali atsirasti bėrimai ant kaklo, galvos ir viso kūno.

Paruošė vet. gydytoja dermatologė Viktorija Lokianskienė

 

Komentuoti