
Šunų parvovirusas yra užkrečiama virusinė infekcija, kuria užsikrečiama tiesiogiai ar netiesiogiai per išmatas. Šunų parvovirusas pavojingas naminiams šunims, o taip pat ir vilkams bei lapėms.
Parvovirusu taip pat užsikrečiama ir liečiantis prie įvairių daiktų paviršiaus, pavyzdžiui, batų, drabužių, žaislų patalynės ar rankšluosčių. Virusas gali išlikti pavojingas metų metus, ir šuo gali užsikrėsti paprasčiausiai vaikštinėdamas parke.
Parvovirusas yra atsparus net ir labai didelei ar žemai temperatūrai. Gana dažnai parvovirusas išplinta šunų prieglaudose, kuriose priglaudžiamas benamis šuniukas, užsikrėtęs šiuo virusu. Mažiausiai atsparūs yra neskiepyti šunys, ir parvovirusas pavojingiausias šuniukams iki vienerių metų. Norint išvengti šio viruso, labai svarbu šuniukus laiku vakcinuoti.
Jei liga yra laiku diagnozuojama ir tinkamai gydoma, mirties tikimybė sumažėja iki 5-20 procentų, tačiau jauniems šuniukams išgyventi tikimybė yra mažesnė nei suaugusiems šunims. Net ir tada, kai šuniui suteikiama tinkama pagalba laiku, niekas negali garantuoti, kad šuniui pavyks pasveikti.
Paprastai šunys nugaišta dėl dehidratacijos arba antrinių infekcijų, rečiau nuo paties parvoviruso. Viduriuodami ir vemdami šunys praranda daug skysčių, ir dehidratacija gana dažnai tampa mirties priežastimi. Taip pat infekcija gali sukelti sepsinį šoką.
Infekcijų atsiradimą paprastai lemia nemažai veiksnių: šuns amžius, veislė, stresas, bendra šuns sveikata. Bakterijos, parazitai, šunų koronavirusas gali lemti sunkias infekcijas, kurios komplikuoja gydymą. Raudonųjų ir baltųjų kraujo ląstelių mažėjimas lemia imuniteto susilpnėjimą bei anemiją.
Šunys, sergantys sunkiaparvo viruso forma, gali nugaišti po 48-72 valandų jei jiems nėra taikoma skysčių terapija ir gydymas antibiotikais.
Parvoviruso tipai
Šunų parvovirusas yra ganėtinai nauja liga. CPV1 tipas buvo aptiktas 1960-ųjų metų pabaigoje, o naujesnio tipo parvovirusas CPV2 buvo aptiktas 1970-aisiais. CPV2 yra labiau virulentiškas, ir gali mutuoti į CPV2a ir CPV2b, kurie, kaip manoma, šiandien dažniausiai sukelia parvovirusinę infekciją.
Šunų parvovirusas turi dvi formas, viena jų pažeidžia žarnyną, o kita- širdį. Priklausomai nuo viruso formos, gali skirtis simptomai bei ligos gydymas.
1. Pažeidžiamas žarnynas
Tai dažniausiai sutinkama parvovirusinio enterito forma. Parvovirusas pažeidžia žarnyną, jo gleivinę, į žarnyną patenka kraujas, baltymai ir bakterijos, dėl to išsivysto anemija bei endotoksemija, kuri lemia sepsinį šoką. Vėliau sumažėja ir baltųjų kraujo kūnelių, ir tai dar labiau pablogina esamą situaciją. Visi šie veiksniai gali sukelti šoką ir gyvūno mirtį.
2. Pažeidžiama širdis
Ši parvoviruso forma yra kur kas retesnė. Jei šuniukų motina nėra paskiepyta nuo parvoviruso, jaunikliai gali užsikrėsti dar būdami gimdoje ar praėjus 8 savaitėms po gimimo. Virusas pažeidžia širdies raumenį, ir šuniukai gali numirti nepasirodžius jokiems ligos simptomams.
Ši parvoviruso forma taip pat gali pasireikšti ir pažeisto žarnyno simptomais. Nors ši parvoviruso forma yra gana reta, tačiau ji kartais pasitaiko benamiams šunims bei šuniukams prieglaudose.
Parvoviruso simptomai
Paprastai inkubacinis periodas trunka nuo 3 iki 7 dienų po pirminės infekcijos ir pirmųjų simptomų. Pirmiausiai virusas apsistoja gerklės limfmazgiuose, iš kur po kelių dienų paplinta kraujyje bei vidaus organuose. Dažniausiai nuo CPV nukenčia kaulų čiulpai bei žarnyno sienelės.
Praėjus 3 ar 4 dienoms po užsikrėtimo infekciją sukeliantis virusas gali būti išskiriamas kartu su išmatomis, ir taip virusas gali plisti. Virusas paprastai yra mirtinas, jei šuo taip pat yra užsikrėtęs kirminais ar kitais žarnyno parazitais.
Simptomai
Dažniausiai parvovirusas pasireiškia sunkiu vėmimu ir viduriavimu, tačiau galimi ir kiti simptomai:
Apatija (energijos stoka)
Sunkus viduriavimas (išmatos gali būti su krauju)
Vėmimas
Karščiavimas
Apetito netekimas
Traukuliai
Dehidratacija
Nemalonus išmatų kvapas (primenantis geležies kvapą)
Jei parvovirusas pažeidžia širdį, gali išsivystyti kvėpavimo bei širdies nepakankamumas. Veterinarijos gydytojas gali atlikti keletą tyrimų, kurie padės nustatyti, ar simptomai yra būtent parvoviruso.
Parvoviruso diagnozė
Iki šiol vienas dažniausių būdų, padedančių diagnozuoti parvovirusą, yra išmatų ELISA testas. Tam paprastai yra reikalingas nedidelis išmatų mėginys, ir veterinarijos gydytojai gali atlikti testą vos per 15 minučių. Nors šis testas gali gana tiksliai nustatyti diagnozę, tačiau gauti rezultatai gali būti klaidingi, ir nesvarbu, ar buvo gautas teigiamas ar neigiamas atsakymas. Taigi, kartais prireikia ir kitų priemonių, galinčių padėti patvirtinti arba atmesti diagnozę.
Jei norima įsitikinti, kad priimta diagnozė yra teisinga, tokiu atveju daromas morfologinis kraujo tyrimas ir tikrinamas baltųjų kraujo kūnelių (leukocitų) skaičius. Tai gali padėti nustatyti tikslią ir galutinę diagnozę. Mažas baltųjų kraujo kūnelių kiekis gali patvirtinti, kad šuo tikrai yra užsikrėtęs virusu. Jei ELISA testas buvo teigiamas, tačiau baltųjų kraujo kūnelių kiekis yra normalus, tokiu atveju mažai tikėtina, kad šuo yra užsikrėtęs parvovirusu. Tačiau jei ELISA testas buvo teigiamas ir baltųjų kraujo kūnelių kiekis yra taip pat sumažėjęs, tokiu atveju galima būti garantuotiems dėl diagnozės.
Kartais diagnozė gali būti supainiojama su korona virusu ar kitokia enterito forma. Parvovirusas paprastai pasireiškia stipriu viduriavimu (šuns išmatos gali būti ir su krauju), sumažėjusiu baltųjų kraujo kūnelių kiekiu, žarnyno gleivinės nekroze, taip pat tai gana būdinga neskiepytiems šunims.
Parvoviruso gydymas
Žinoma, gydymas gali būti labai individualus, tačiau kai kas gali būti taikoma visiems pacientams:
Skysčių ir maisto medžiagų paskyrimas, nes tai gali padėti kovoti su dehidratacija ir elektrolitų disbalansu.
Antibiotikų paskyrimas taip pat reikalingas dėl antrinių infekcijų.
Interferonai, kurie veikia kaip citokinai (imuninės sistemos ląstelių išskiriamos baltyminės medžiagos, kurios perneša ląstelių kuriamus signalus ir leidžia joms „bendrauti” tarpusavyje koordinuojant imunines reakcijas), aktyvina imuninę sistemą, ir tuo pačiu tiesiogiai veikia pačius virusus sustiprindami užkrėstas ląsteles ir neleisdami virusams jose daugintis. Lietuvoje naudojamas veterinarinis interferonas Virbagen Omega.
Vaistų paskyrimas, kurie gali padėti kontroliuoti pykinimą ir viduriavimą.
Šuo turi būti nuolat stebimas, ir svarbu kontroliuoti organizme vykstančius pokyčius. Jei šuo turi kirminų – taip pat skiriama dehelmintizacija.
Kai kuriais atvejais gali būti skiriamas kraujo plazmos perpylimas( jei prarandamas didelis kiekis baltymų, atsiranda anemija ir stipriai sumažėja baltųjų kraujo kūnelių kiekis kraujyje). Kartais kraujo perpylimui pasirenkamas šuo, kuris jau yra pagijęs po parvovirusinio enetrit, taip sukuriant pasyvųjį imunitetą. Vis dėlto, tai daroma eksperimentiškai, ir ne visada galima būti garantuotiems dėl tokio gydymo sėkmės.
Kai šuns organizme skysčių pusiausvyra tampa normali, palaipsniui galima nutraukti skysčių terapiją, tačiau maistinės medžiagos atgaunamos gana lėtai. Jei simptomai buvo minimalūs, šuniukas gali pasveikti per 2 ar 3 dienas po to, kai buvo nustatyta diagnozė, tačiau, jei simptomai yra gana sunkūs, šuniui gali prireikti 5-14 dienų, per kurias jis turėtų atsigauti. Vis dėlto, net jei šuo yra nuolat stebimas veterinarijos gydytojas negali duoti jokių garantijų, kad šuo tikrai išgyvens ir pasveiks. Pirmosios dienos yra pačios sunkiausios, ir jei šuniui ima gerėti praėjus 3-4 dienoms po užsikrėtimo parvovirusu, yra didelė tikimybė, jog jie visiškai pasveiks per savaitę.
Šuo, kuris sėkmingai sveiksta nuo CPV2, paprastai 3 savaites gali užkrėsti parvovirusu, tačiau tikimybė gali išlikti net iki 6 savaičių. Dėl šios priežasties šunys turi būti laikomi karantine ir neturėti kontakto su kitais šunimis. Kaimynams, turintiems šunų, turėtų būti pranešama apie užsikrėtusius gyvūnus, kad jie būtų užtikrinti, jog jų šunys bus atsparūs parvovirusui.
Parvoviruso prevencija
Parvoviruso gydymas gali būti tikrai brangus, todėl labai svarbu šunis laiku paskiepyti. Vakcinacija yra pati veiksmingiausia priemonė, kuri gali padėti išvengti parvoviruso pavojaus. Turi būti skiepijami dar visai jauni šuniukai, ir veterinarijos gydytojai rekomenduoja laikytis vakcinacijos grafiko. Jei šuniukas gauna ne visus reikalingus skiepus, tokiu atveju reikėtų vengti parkų, kur šuo gali užsikrėsti parvovirusu. Taigi, vertėtų pasirūpinti visomis būtinomis vakcinomis.
Šuniukai paprastai yra skiepijami kombinuotomis vakcinomis, ir tai padeda šuniukus apsaugoti ne tik nuo parvoviruso, bet ir nuo kitų pavojingų ligų. Tinkamiausią vakcinacijos schemą turėtų parinkti veterinarijos gydytojas. Džniausiai pirmi skiepai būna 2 ir 3 mėn. amžiaus, tačiau yra ir išimčių. Paprastai imunitetą šuniukai įgyja praėjus 2 savaitėms po vakcinacijos.
Vakcinacija yra labai svarbi, nes išnaikinti parvovirusą yra labai sunku. Parvovirusu šunys gali užsikrėsti praktiškai bet kur: jis gali gyvuoti dirvožemyje, žolėje, ir yra atsparus karščiui bei šalčiui. Taip pat parvovirusas gali būti pernešamas į namus, nes jis gali būti ant batų, drabužių ir kitų paviršių. Taip pat jis gali būti „nusėdęs” ant dubenėlio paviršiaus, dėžių, patalynės bei rankšluosčių. Parvovirusas gali būti nukenksminamas chlorkalkėmis. Deja, chlorkalkes galima naudoti ne visiems paviršiams, todėl daug sričių vis dar išlieka pavojingos.
Po vakcinacijos šunys neturėtų kontaktuoti su kitais šunimis ir turėtų būti karantine 3 savaites. Taip pat svarbu būti užtikrintiems, kad šunys, su kuriais kontaktuoja jūsų šuo, taip pat yra paskiepyti.
Taigi, norint išvengti parvoviruso, labai svarbu paskiepyti savo šunį. Vakcinacija yra veiksmingiausia priemonė, galinti padėti išvengti parvoviruso, kurio gydymas gali būti tikrai sudėtingas.
Paruošė vet. gydytoja Viktorija Lokianskienė
Komentuoti
Komentuoti